Kai mokome vaikus, kad kūnai gali būti įvairūs, prisidedame ir prie sveikesnių santykių su kitais žmonėmis, anksti užkardome patyčias, kadangi vaikas supranta, jog kūnas gali skirtis nuo kitų, tačiau jis yra vertingas ir svarbus.
Įvairovės edukacijos namų mokymų vadovė, psichologė LINA JANUŠKEVIČIŪTĖ pabrėžia, kad tai, ko išmokstame vaikystėje, atsinešame į paauglystę, o vėliau – į suaugusiųjų amžių, turi įtakos psichologinei būsenai, pasitikėjimui savimi, sveiko santykio su savimi kūrimui.
„Jeigu mokome, kad kūnai gali būti įvairūs, prisidedame ir prie sveikesnių santykių su kitais žmonėmis, anksti užkardome patyčias, kadangi vaikas supranta, jog kūnas gali skirtis nuo kitų, tačiau jis yra vertingas ir svarbus. Iš esmės tokie pokalbiai gali atsirasti anksti, galima kalbėti su dvejų trejų metų vaiku, kai jis pastebi, jog jo kūnas skiriasi nuo kitų žmonių, suaugusiųjų kūnų. Jau tada galime pradėti aiškinti paprastais žodžiais, kad kūnas yra svarbus ir vertingas, jį svarbu gerbti bei saugoti“, – aiškina L. Januškevičiūtė.
Parengta pagal Bernardinai.lt straipsnį “Pagarba kūnui: pašiepti vaikai kentės užaugę”.
Visas straipsnis čia.
Nuotr. Pixabay